Blaivybės samprata
Pagal Trečiąją tradiciją teigiama: „Vienintelė sąlyga tapti AS nariu – noras nustoti gašlauti ir siekti AS seksualinės blaivybės.“ Atsižvelgiant į šią sąlygą galima pamanyti, kad seksualinė blaivybė – sąlyginis dalykas, kurį patys sau apibrėžiame. Iš pažiūros tai gali atrodyti patraukli ir demokratiška idėja. Tačiau, mūsų požiūriu, tai netiesa.
Galime prisigalvoti išmoningų pasiteisinimų. Bandėme apsiriboti tik masturbacija ar neva prasmingais santykiais, ar meilės romanais su žmogumi, kuris „tikrai mums rūpi“. Arba įnikdavome į vienos nakties nuotykius, prostitutes, anoniminį seksą, kad išvengtume nuoskaudų. Tačiau po kurio laiko šios eksperimentinės formos nebetenkindavo. Iš tiesų nepasveikome. Tačiau blaivybė mums padeda.
Argi galime laikyti save blaiviu, jei vis dar pasiduodame potraukiui, nuo kurio esame priklausomi? Daugumai čia atėjusių žmonių nekilo jokių abejonių dėl to, ką turi liautis daryti. Tai žinojome. Tačiau jei AS grupėje kiekvienas galėtume susikurti savo blaivybės sampratą, kokių tik pasiteisinimų neprisigalvotume! O jei apibrėžtume savo blaivybės lygį, tik tiek ir galėtume pasiekti.
Mūsų blaivybės samprata netaikoma ne Anoniminių seksoholikų nariams. Kalbame tik už save. Taigi susituokusiems seksoholikams seksualinė blaivybė reiškia neturėti jokio sekso ne su savo sutuoktiniu. Nesusituokusiems seksoholikams seksualinė blaivybė – tai laisvė nuo bet kokio sekso. O mums visiems – vienišiems ar susituokusiems – seksualinė blaivybė, be kita ko, reiškia progresyvią pergalę prieš geismą.*
Žinoma, suprantame, kad seksualinė abstinencija yra ne tas pats, kas blaivybė, išlaisvinanti nuo geismo ar priklausomybės. AA nustatytas „negeriančio alkoholiko“ sindromas tinka ir mums – vienišiems ar susituokusiems. Tačiau stengiamės nevertinti kito žmogaus vidinės blaivybės kokybės. Tai turi atlikti jis pats. Jei tokie žmonės ir toliau lanko draugiją, dažniausiai paaiškėja, ar jie jau išsilaisvinę nuo geismo, fantazijų ar priklausomybės galios, o ką jau kalbėti apie priklausomybės objekto kitimą. Šis sveikimo aspektas atrodo augantis. Taigi mūsų AS blaivybės samprata tokia: „Tikroji blaivybė yra auganti pergalė prieš geismą.“ Tačiau ši pažanga mums būtina, kitaip negalime sveikti! Tikroji visų mūsų – vienišų, susituokusių vyrų ir moterų – problema, nepriklausomai nuo gyvensenos, yra ta pati: dvasingumo trūkumas.
Suvokėme, kad už kalendorinę blaivybės trukmę svarbiau jos kokybė ir asmens sąžiningumas. Fizinė blaivybė – ne galutinis tikslas, o priemonė siekti pergalės prieš priklausomybę ir sveikimo pažangos. Dažnai tik patys suvokiame, ar tikrai esame blaivūs ir sveiki. (Taip pat galime save apgaudinėti.) Geriau pripažinti savo tikrąją dabartinę būklę, nei dangstytis blaivybės trukmės pranašumu, apgaudinėti save ir kelti grėsmę mūsų savitarpio vienybei.
Pranašumas nėra tai, kad susituokusieji gali turėti lytinių santykių su savo sutuoktiniu ir laikyti save blaiviais. Tai netgi gali trukdyti sveikti. Kai kurie sutuoktiniai prisipažįsta, kad nebesvetimauja, tačiau vis tiek jiems nepavyksta atsikratyti gašlumo. Tiesą sakant, susituokusiesiems dažnai sunkiau įveikti gašlumą ir priklausomybę, jei jie nesiryžta visiškai susilaikyti nuo sekso. Negana to, dažniau, nei manome, jie skundžiasi, kad vienišiams lengviau! Pripažinkime: seksoholikai – sveikstantys ir nesveikstantys, vieniši ir vedę – gali tikėtis sunkumų dėl sekso! O ką jau kalbėti apie gausybę kitų keblumų, susijusių su bandymu gyventi su žmonėmis ir palaikyti artimus santykius.
Mūsų siekiama blaivybė – tai ne tik susilaikymas nuo seksoholikui būdingo elgesio, bet ir auganti pergalė prieš priklausomybę, pasireiškiančią elgesiu ir mąstymu. Taip pat siekiame aktyvios blaivybės, leidžiančios įgyvendinti tikrąją savitarpio vienybę. Didžiulis mūsų būklės pranašumas (arba tam tikrais atvejais trūkumas) tas, kad vidinės tuštumos, jaučiamos dėl atskirties, niekada neužpildysime, jei negalėsime besąlygiškai pamilti kitų ir jausti artumą. Visada manėme, kad tokį Ryšį galime užmegzti gaudami, tačiau dabar supratome, kad gauname duodami. Todėl kinta visa sekso samprata. Kitaip nei anksčiau, seksui skiriame paprastą, natūralią vietą savo gyvenime, ir jis tampa tik vienu iš tikruoju artumu pagrįstos santuokos padarinių. Šiuo atveju netgi suvokiame, kad seksas nebūtinas.
Ši samprata taip pat suderinama su draugijos vienybe ir su kokybišku dvasingumu susirinkimuose. Neapibrėžę seksualinės blaivybės, suteiktume galimybę asmenims, kurie vienokiu ar kitokiu būdu vis dar pasiduoda geismui, vesti susirinkimus ir užimti politikos formuotojų pareigas, svarbias ne tik grupei, bet ir visai AS. Be to, tai gali pakenkti dvasinei atmosferai taip, kad Dievo patyrimo galia nepasireikš susirinkimuose ir draugijoje. Supratome, kad tada, kai grupėms neprivalu vieningai laikytis blaivybės (kai kuriems žmonėms kartais gali būti patogiau be jos), grupėse nėra tikrosios dvasinės vienybės, nes nėra visuotinio įsipareigojimo būti blaiviems ir sveikimo pažangos. „Kiekvieno sveikimas priklauso nuo AS vienybės“ (Pirmoji tradicija). Blaivybė ir pergalė prieš gašlumą yra mūsų vienybės ir bendros gerovės pagrindas, tai mums svarbiausia. Mūsų blaivybė – tai būtinybė, nepakeičiamas mūsų sveikimo ir draugijos pagrindas. Be šito neturime nieko.
Mums blaivybė veikia.
Gyvename ir leidžiame gyventi, tačiau nelaikome vieni kitų blaiviais, kai blaivybės neįgyvendiname praktiškai.
_________________
*Pagal AS blaivybės sampratą, „sutuoktinis“ reiškia partnerį vyro ir moters
santuokoje.
Specialistų požiūris į seksualinę priklausomybę
Seksualinė priklausomybė – tai liguistas požiūris į seksą, kuris žmogui padeda įveikti stresą, išvengti neigiamų ar skaudžių jausmų, taip pat intymių santykių, kurių jis nesugeba užmegzti. Seksualiniai santykiai tampa svarbiausiu dalyku, dėl kurio aukojama šeima, darbas, sveikata. Sutinkami žmonės tampa tik priemone pasitenkinti.
Seksualiai priklausomi žmonės nebesugeba kontroliuoti savo sugebėjimo sakyti „ne“ ir rinktis. Jų seksualinis elgesys – minčių, jausmų ir veiksmų, kurių nebepajėgia kontroliuoti, ciklo dalis.
Pagrindiniai patologinės priklausomybės nuo sekso požymiai: atsitiktiniai lytiniai ryšiai su menkai pažįstamais ar net nepažįstamais partneriais, domėjimasis pornografija, prostitučių paslaugomis, telefoninėmis sekso tarnybomis, seksualinėmis fantazijomis su mazochizmo elementais bei kiti rimtesni seksualiniai sutrikimai. Tačiau lemiantis veiksnys ko gero, yra ne partnerių skaičius ir sekso dažnumas, bet nesugebėjimas kontroliuoti savo seksualinių troškimų. O tai ir sukelia socialinio pobūdžio problemų.
Specialistai tvirtina, kad dažniausiai pagalbos prašo ir daugiausiai „seksomanų“ yra tarp heteroseksualių vyrų. Daugelis seksoholikų – subrendę maždaug keturiasdešimties metų vyrai. Neretai vedę arba turintys nuolatines partneres. Profesionalai, kitose srityse gyvenantys pilnavertį gyvenimą.
Tokių pacienčių daugėja ir tarp moterų. Tačiau dėl gyvuojančios dvigubų standartų sistemos jos sunkiai pripažįsta sutrikimus ir ilgai delsia prieš kreipiantis pagalbos.
Priklausomybė – kai sekso poreikis ima trukdyti darbui ir tarpusavio santykiams, juos ardo, kai viską užvaldo seksas, o žmogus nebekontroliuoja savo geismo.
Mokslo duomenys rodo, kad seksoholikams sunku išlaikyti tikrąjį intymumą. Keičiasi sąvokos: vienatvė, depresija, per didelis susijaudinimas, stresinės situacijos – visos šios problemos sprendžiamos per seksą. Nors seksas pirmiausiai yra natūrali meilės pasekmė.
Daugeliu atvejų šis sutrikimas susiformuoja vaikystėje ar paauglystėje, kaip prievartos ar priekabiavimo pasekmė. Seksualinė priklausomybė – patologinė individo būsena bei psichinių sutrikimų apraiška.
Nors daugiausiai pornografinės medžiagos iš interneto parsisiunčiama darbo valandomis, priklausomi nuo virtualaus sekso žmonės dažniausiai internete „sėdi“ naktį, prarasdami miego valandas ir darbingumą kitą dieną. Neigiamos pasekmės greitai atsiliepia ir šeimai, kai partneris jaučiasi paliktas ir negali varžytis su virtualia tikrove. Pasekmes sunkiai pakelia ir vaikai, sulaukiantys vis mažiau tėvų dėmesio ir turintys klausytis nuolatinių ginčų.
Straipsnis panaudotas pagal: http://www.manosveikata.lt/lt/temos/psichologija-psichiatrija/seksualine-priklausomybe