Ekspertų nuomone, seksoholizmas kamuoja daugiau kaip 5 proc. Žemės gyventojų, t.y. 360 mln. žmonių.
AS draugijos nario istorija anglų kalba.
Lietuvos AS draugijos istorijos.
Mano vardas Virgis, esu seksoholikas, šiandien esu seksualiai blaivas.
Pagrindinis dalykas nuo ko esu priklausomas, – tai fantazija bet kokia forma. Striptizo klubai, „online“ kameros , pornografija, masturbacija. Geismas ir pinigai. Nusipirkti dėmesį, seksualumą, kad tik patenkinti savo fantazijas ir auginti savo beribį egoizmą.
Paauglystėje, kai tik atsirado internetas, labai įtraukdavo pornografiniai vaizdai, vėliau ieškojau „nuotykių“. Šalia seksoholizmo visada ėjo alkoholis, nikotinas ir marihuana. Vėliau ir psichotropiniai vaistai. Išeities nuo geismo ieškojau pradėjęs lankantis kitose 12 žingsnių programose, ir ten suradau daug bendraminčių, kurie žinojo ir AS susirinkimus. Dar trūko žinojimo, literatūros skaitymo, bet pats problemos įvardinimas man jau buvo didelis žingsnis į geresnę savijautą. Būnant kitoje programoje man ypač iškilo „pinigų ir merginų“ troškimas. Juk aš nevartoju alkoholio, turiu pasilikti sau kažkokį malonumą, bet ilgainiui supratau, kad mano dvasinė savijauta buvo vis prastesnė ir prastesnė. Gašlumo priklausomybė be visiško pasidavimo nepasitraukia. Vienokia ar kitokia forma geismas ir vėl, ir vėl užvaldydavo. Reikalinga lankyti AS susirinkimus, ir pastoviai daryti taip vadinamąjį „step zero“ (nulinį žingsnį), ir atsakymai ateis belankant susirinkimus. Šios problemos aiškus įvardinimas duoda nemažai drąsos ir artimesnį ryšį su Aukštesniąja Jėga, arba Dievu, kaip mes jį suprantame. Reikėjo nemažai kartų „atkristi“, iki kol supratau, kad be AS grupės narių palaikymo šios priklausomybės neįveiksiu. Įmanoma. Vis tik įmanoma. Su globėjo pagalba ir dažnu susirinkimų lankymu.
Pergalė prieš geismą yra įmanoma, bet tai reikalauja visiško pasidavimo, kurio nepavyko pasiekti būnant kitose12 žingsnių programose. Pradedi suprasti, kad vienas kažko tikrai nepajėgi padaryti, tai reikalauja atkaklumo, ir uoliai siekti naujo gyvenimo bei asmeninio dvasinio augimo. Pagrindinis dalykas, – ramybė. Geresnis santykis su Dievu. Vienatvės nejautimas, dingę kaltės jausmai.
Man patinka ši programa, nesu tikras link kur veda seksualinė blaivybė ir kaip reikės žengti tolimesnius gyvenimo žingsnius, bet ramybės atėjimas į gyvenimą yra neįkainojamas. AS programos rezultatas. Ilgametis geismas, kuris maitino mano dvasią, nešė tik skausmą, kaltės jausmus ir neviltį. Ieškau kitos kokybės gyvenimo ir AS programa gali suteikti šitą šansą. Tik šiandien. Skubėk lėtai, bet skubėk. Ir lankyk susirinkimus.
AS narės istorija.
Mes sakome, kad esame anonimai – ir prieš dalindamiesi pasakome savo vardą. Kada uždanga nusileido? Kada aš atsiribojau nuo visų žmonių ir nuo realybės? Nuolat klausiu savęs šio klausimo, tarsi radusi atsakymą galėčiau atrakinti duris nuo savo priklausomybės kalėjimo.
Pirmas mano sąmoningas atsiminimas: mane paliko mama. Augau pas senelius kitame mieste. Pamenu, kad vaikščiojau po senelių butą ir raudojau draskoma netekties skausmo ir baimės, kad esu palikta likimo valiai, kad mama mane paliko ir jaučiuosi nereikalinga. Aš sulindau į save, atsiribojau, pasidaviau izoliacijai. Nusprendžiau, kad pasaulis yra priešiškas, o aš niekuo negaliu ir nenoriu pasitikėti. Spėju, kad taip aš pradėjau sau tiesti kelią į savo priklausomybes.
Nuo realybės bėgdavau visais įmanomais būdais. Vaikystėje aš pati piešdavau, kurdavau ir iliustruodavau knygeles – sąsiuvinius. Man buvo kokie šešeri. Pamenu, kad ten jau piešdavau erotines scenas, o apipavidalindavau savo kreidelėmis ir mamos lūpdažiais. Norėjau, kad mano knygelė būtų visų originaliausia, kitokia. Pradėjau skaityti daug grožinės literatūros, skaitydavau kompulsyviai – pagriebusi knygą, galėdavau vienu prisėdimu perskaityti pusę knygos.
Emociškai nustojau vystytis: mano gyvenimas vyko išgalvotose fantazijose ir mano viduje. Savo didžiulį besikaupiantį pyktį nukreipdavau į seserį; ji buvo 10 metų vyresnė ir aš visada gaudavau pylos nuo jos. Pasirinkau būti auka, vargšė; kompensuodavau savo apmaudą manipuliuodama kitais ir paisydama vien savo norų.
Pirmą masturbaciją atsimenu, kai man buvo kokie septyneri. Man patiko kaimynų berniukas, mes su juo žaisdavom. Grįžusi namo, aš improvizavau ir pasidaviau gašlumui. Tas naujas jausmas ir buvo savęs įšventinimas į seksoholizmą. Tuo pačiu metu išmėginau seksualinius santykius su giminaite. Skridau bedugnės link – aiškiai atsimenu jausmą, kad aš darau kažką paslapčia nuo kitų; man patiko turėti savo paslapčių. Sulaukusi paauglystės, tapau maištininke. Vartodavau alkoholį, narkotikus, tabaką, o viską vainikavo pati svarbiausia mano priklausomybė – gašlumas. Beieškodama to vienintelio, savo išgelbėtojo, pakliuvau į užburtą ratą. Vyresnėse klasėse, mokykloje, aš pati ignoruodavau savo bendraklasius. Pradėjau išgėrinėti ir vartoti narkotikus, o vyresnius už save vyrus pasirinkdavau užtarėjais, taikiniais. Man atrodė, kad vyresni vyrai, turėdami daugiau patirties, galėtų mane suprasti, užjausti, paguosti. Sprogau viduje kaip fejerverkas: vienos nakties santykius keisdavo romantiški santykiai, išprievartavimus – lesbietiški santykiai. Toks mano elgesys priminė kažkokį fantasmagorišką maratoną.
Masturbacija man tapo būdu atsipalaiduoti, kai jausdavau nerimą, pyktį, apmaudą, kaltę, gėdą – visas tas į neviltį varančias emocijas. Ieškoti naujų partnerių man tapo vieninteliu būdu išlįsti iš savo izoliacijos ir vienatvės. Aš įsivaizduodavau, kad tai ir yra realus tikras gyvenimas. Daugybę metų aš nesuvokiau tokių dalykų: melavau sau, išnaudodavau vyrus norėdama tik vieno – užsimiršti ir nebejausti savęs. O tada meluodavau sau toliau, kad vis nerandu to vienintelio. Ir taip be sustojimo.
Pirmą kartą rimtai įsimylėjau, kaip man tada atrodė, būdama septyniolikos. Įsisukau į bohemos ratą. Liejosi alkoholis ir ore tvyrojo laisva meilė. Man prasidėjo netramdomo pavydo priepuoliai, kuriuos virtuoziškai iškeičiau į neištikimybę. Karuselė sukosi be sustojimo – išgėrinėjimai, porno filmų žiūrėjimas, smurtas, vienos nakties nuotykiai. Tuo metu aš net neįtariau, kad ieškodama meilės, aš pasirinkau gašlumą ir tapau savo priklausomybės verge. Nė viename iš tų sutiktų vyrų ir moterų aš neradau nusiraminimo. Man darėsi nesvarbu, su kokiais žmonėmis vartoti: gražiais ar bjauriais, vyresniais ar jaunesniais; baisiausia buvo pasilikti vienai ir pajusti mane baigiančią praryti tuštumą.
Įstojusi į aukštąją, laikinai pristabdžiau vartojimą. Netrukus įsižiūrėjau vieną vaikiną, melavau sau, kad jį myliu – radau pateisinimą savo gašlumui. Aš buvau apsėsta, ieškodavau jo gatvėse, kavinėse, parkuose. Jo dėmesys, rimtas požiūris į mane ir pasiūlymas tuoktis pralaimėjo prieš mano pasirinktą gašlavimą. Turėjau meilužių ir nuolat gyvenau fantazuodama apie kitus vyrus. Man visą laiką buvo mažai ir reikėjo vis naujų santykių.
Puoliau į savigailą – dar smarkiau pradėjau vartoti narkotikus, alkoholį ir turėti dar daugiau vienos nakties nuotykių, romantiškų nuotykių. Man pirmą kartą labai smarkiai susvyravo psichinė sveikata. Kreipiausi į gydymo įstaigą, buvo pasiūlyta medikamentinis gydymas, bet aš kategoriškai atsisakiau. Pinigų tuo metu neuždirbdavau pakankamai ir mokėti už psichologinę pagalbą man atrodė beprasmiška. Toliau dariau tai, ką mokėjau geriausiai – vėl tas pats užburtas ratas. Kadangi jaučiau finansinį nesaugumą, rinkdavausi partnerius, jų tarpe – ir vedusius, ilgesniam bendravimui pagal išskaičiavimą. O po to vėl eidavau prie vienos nakties nuotykių. Taip ir tęsėsi mano beprotybė – keičiau šalis, gyvenau ir dirbau įvairiose geografinėse platumose, apkeliavau pusę pasaulio. Keista – kur bevažiuodavau, mano gašlumas visur lydėjo mane kartu. Emigravusi atsisakiau alkoholio ir narkotikų, pasilikdama sau pačią mieliausią priklausomybę – gašlauti. Kadangi likdavo daugiau laiko be alkoholio ir narkotikų, puoliau ir į darboholizmą. Ir nuolat save apgaudavau, kad dabar tai tikrai sutiksiu savo vienintelį. Metai bėgo, nuo romantiškų prie ko-priklausomų santykių, nuo vienos nakties prie masturbacijos seansų. Neatsipeikėjau nė patekusi į policijos nuovadą, galvojau, kad nepasisekė ir vėl turėjau puikią progą vaidinti auką. Ar pasiekiau savo vartojimo „viršūnę“? Mane ėmė kamuoti panikos priepuoliai, negalėdavau pakilti nuo lovos, kažkokie siaubingi pilvo spazmai raižydavo kaip su peiliais. Pradėjau girdėti garsus galvoje. Kasdien viena eidavau pasivaikščioti į kapines. Ten, tarp mirusiųjų, trumpam pajusdavau nusiraminimą.
Pirmasis dugnas, kaip man tada atrodė, mane ištiko, kai vartojimas man ėmė nebeteikti malonumo, tapo beskonis. Darbe mane kamuodavau agresijos priepuoliai, praradusi pusiausvyrą išsiliedavau ant klientų ir bendradarbių, o po to puldavau į isterijas ir ašaras. Daugybę kartų keičiau darbus, kaltinau kitus ir neradau sau vietos. Lygiai taip pat keisdavau gyvenamas vietas – visi aplinkiniai buvo kvaili, tik aš viena protinga. Ir nei vieną sekundę neįtariau, kas su manimi vyksta.
Pagaliau pamačiau langelį, per kurį pajutau Dievo malonę. Kaip tai įvyko? Susipažinau su AA nariu. Susitarėme vieną vakarą pasikalbėti skype’u. Skype aš nepasirodžiau, nes buvau pasimatyme su kitu. Mano vartojimas truko 3 paras. Kai pagaliau pasijungiau skype’ą, jis lakoniškai konstatavo: „tu gėrei“. Ramiai, be kaltinimų ir be pykčio. Pasijutau nuginkluota – gintis ir meluoti nemačiau reikalo, panorau išgirsti. Ir tada tarsi kas man per galvą su lazda būtų gerai trinktelėjęs – supratau, kad esu priklausoma nuo gašlumo.
Dugnas su dvigubu dugnu, kaip sakoma. Ar galvojate, kad tai buvo pabaiga? Mano savigriova tęsėsi toliau. 3 mėnesius vartojau ir grimzdau į kopriklausomus santykius. Įsijaučiau į taip gerai pažįstamą aukos vaidmenį. Pati elgiausi taip, kad būčiau atstumta, jaučiau vien apmaudą ir nevaldomą pyktį. Išsiskyrimas greičiausiai ir buvo lūžio momentas, kai mano tiek kartų mirusi siela pagaliau pajuto postūmį iš realybės.
Jaučiausi visiškai sugniuždyta ir pakliuvau su dviračiu į avariją. 2 savaites pragulėjau lovoje, tiesa, judėdama, bet minimaliai. Viduje žiojėjo tuštuma ir skausmas. Vieną gražią spalio dieną pasiskambinau AS Vilniuje. Niekada nepamiršiu to iki šiol nepatirto jausmo, prasidėjus susirinkimui – štai čia mano vieta, pasakiau sau. Pirmą kartą tą vakarą jaučiau palengvėjimą.
Kyla labai daug klausimų, po truputį mokausi keisti savo mąstymą ir įpročius. Šiuo metu visi mano demonai lenda į paviršių ir mokausi gyventi kartu su jais dienos šviesoje. Gilinuosi į save, stebiu save rytą, dieną, vakarą ir naktį. Svarbiausia man – būti sąžininga su savimi. Man padeda grupių lankymas, AS ir AA literatūros skaitymas, jausmų dienoraščio rašymas, skambučiai AS narėms. Kasdien tai nauja patirtis. Dabar man tai – viso gyvenimo kelionė ir aš žengiau pirmąjį žingsnelį. Esu dėkinga AS draugijai visame pasaulyje, gyvoms ir skype’o grupėms. Kasdien stiprinu savo dvasinį ir emocinį ryšį su Aukštesniąja Jėga.